Šiaulių Dainų progimnazija atliepė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kvietimą ir entuziastingai įsiliejo į 81–ų pirmųjų trėmimų metinių minėjimų bangą, kad atminti 1941 metų kraupų birželio 14 dienos siaubą, kai per vieną savaitę iš Lietuvos buvo ištremta apie 17 500 žmonių.

Birželio 13 dieną mokiniai drauge su menininke, technologijų mokytoja metodininke Sandra Motuzaite-Juriene gamino ramunių žiedus tremtiniams, simbolizuojančius viltį, meilę Tėvynei, Lietuvos gamtos grožį, kurį buvo praradę mūsų tremtiniai. Mokiniai rinko istorinę medžiagą bendraudami su savo seneliais apie giminėje nukentėjusius nuo sovietinės okupacijos šeimos narius ir parengė pranešimus, kuriuos pristatė birželio 14 dieną istorijos mokytojos metodininkės Ramūnės Gedminienės suorganizuotoje konferencijoje mokyklos kiemelyje. Renginyje buvo pagerbti Lietuvos tremtiniai, kalbėta apie vykstantį karą Ukrainoje, kur žūsta žmonės, vieni gyventojai priversti palikti savo gimtąsias vietas, kiti – prievarta okupantų išvežti iš Ukrainos į Rusijos teritoriją.

Šviesią birželio 16 dieną žingeidūs 8b klasės mokiniai drauge su karjeros specialiste Elmyra Damonskiene, nešini rankų darbo ramunių vilties žiedais, aplankė tremtinius Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyriuje ne tik pagerbti, išgirsti autentiškų tremties išgyvenimų, bet ir įminti tremtinių stiprybės paslaptį. Pasitempę, stiprūs, net perkopę aštuntą dešimtį jaunystės kupini, tremtiniai mokinius pasitiko su išskirtine šilumą ir vaišėmis nuklotu stalu, Įžanginį žodį tarė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šiaulių filialo vadovė Valerija Jokubauskienė, 1949 m. penkerių ištremta politinio kalinio dukra, partizano sesuo, meistriškai sugebėjusi Sokrato metodu prikaustyti jaunuolių dėmesį ir sužadinti smalsumą. 1949 metais vienuolikos ištremtas su šeima buvo ir orusis Valentinas, ir devynerių Eugenija, kuri Irkutsko srityje neteko tėvų, brolio ir sūnėno. Grįžusi į Lietuvą Eugenija drauge parsivežė mirusiųjų šeimos narių kaulelius į Tėviškę. Paskutinę mokslo metų dieną, būdama septyniolikos 1951 metais buvo ištremta Onutė Čepienė, kurios pasakojimai padėjo menininkui atkurti 150 cm aukščio aplinką, kurioje jai teko gyventi. Ponia Virginija buvo nuteista ir ištremta dar negimusi, kalėjimas jos gimties vieta. Būdamas šešiolikos Klemensas buvo tardomas ir uždarytas kaip aktyvistas-lyderis į vienutę pusei metų ir ištremtas. Eduardas – 1945 metais buvo ištremtas į Tadžikistaną, rinko medvilnę, „medžiodamas“ vėžliukus maistui stengėsi išgyventi, jo broliukas mirė iš bado. Kad ir tėvams nebuvo leista grįžti į Lietuvą, jie ribojimą aplenkė ir apsigyveno Lietuvoje. Onutės Jonikienės tėvai, sužinoję kad juos ištrems, viską turtą palikę bėgo į kitą Lietuvos kraštą, pastoviai slapstėsi taip išvengdami tremties. Kad ir kokie skausmingi tremtinių pasakojimai, juose daug šviesos ir pavyzdžių jaunajai kartai, kaip išradingai išgyventi gamtoje: džiaugtis paprastomis maudynėmis upelyje, „susidraugauti“ su pavojingais gyvūnais, susirasti maisto ir jį branginti. Mokiniai nuoširdžiausiai dėkojo tremtiniams už dievišką laiką praleistą kartu, jautrios atvirumo akimirkos it išminties prieskoniai tremtinių vaišes gardino laisvės pojūčiu, įteiktos pačių užaugintos pinavijos tebežydi, skleisdamos ypatingą gerumą… Tebežydės širdyse amžinai…

Kiekviena istorija išskirtinė, unikali, bet jas visas vienija krikščioniškos vertybės: MEILĖ Tėvynei ir žmogui, TIKĖJIMAS ir VILTIS sugrįžti į Lietuvą sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, kvietė nepalūžti ir pakilti virš kančios. Bendra mokinių ir tremtinių nuotrauka suponuoja minties skrydį: „jei yra dėl ko, galima įveikti bet kokį kaip…”, Lietuvos Gyvybės medis stiprus, nes šaknys tvirtos.

Informaciją parengė Karjeros specialistė, tremtinės Birutės Domantaitės dukra, politinio kalinio Broniaus Domanto anūkė Elmyra Damonskienė